Kai policijos pareigūnams... „užeina durnumas“

Šį kar­tą rub­ri­kos „Kai aš ma­žas bu­vau“ sve­čias – tik­rų tik­riau­sias po­li­ci­jos pa­rei­gū­nas: Uk­mer­gės ra­jo­no po­li­ci­jos ko­mi­sa­ria­to Vie­šo­sios tvar­kos sky­riaus Vie­šo­sios tvar­kos ir ke­lių po­li­ci­jos po­sky­rio vir­ši­nin­kas Ne­ri­jus BUTĖNAS. Ma­ty­da­mi jį ap­si­vil­ku­sį pa­rei­gū­no uni­for­mą, griež­tai auk­lė­jan­tį tvar­kos ir tai­syk­lių pa­žei­dė­jus, tur­būt ne­pa­gal­vo­tu­me, jog ka­dai­se bė­go iš pa­mo­kų, ak­me­ni­mis „bom­bar­duo­da­vo“ bo­bu­tes, o sa­vo bro­liui nu­tar­ka­vo pirš­tus... Mū­sų he­ro­jus tuo­jau apie vis­ką pa­pa­sa­kos pats.

Są­moks­lo ben­dri­nin­kas – švie­so­fo­ras

Oi, kiek vis­ko bu­vo to­je vai­kys­tė­je... Ne­ri­jus pri­si­me­na ir iš­dy­kė­liš­kus žai­di­mus, ku­rių pri­si­gal­vo­da­vo su ben­dra­am­žiais, ir na­muo­se par­vers­tą Ka­lė­dų eg­lu­tę su su­du­žu­siais žais­lais, ir tė­vų baus­mes – ne­sle­pia ne sy­kį ra­ga­vęs ber­ži­nės ko­šės. Pa­sa­ko­ja la­bai no­rė­jęs bū­ti gais­ri­nin­ku, o po­li­ci­nin­kų – bi­jo­jęs. Taip bi­jo­jęs, kad net fan­tas­ti­nių is­to­ri­jų apie juos pri­kū­ręs!

Kar­tą pri­si­dir­bo su kram­to­mą­ja gu­ma. Kaip pats sa­ko – vy­nio­jo vy­nio­jo ant pirš­to prie au­sies – ir pri­si­vy­nio­jo: gu­ma li­ko ant plau­kų. Te­ko iš­kirp­ti. „Kai su to­kia iš­kirp­ta „sky­le“ nu­ė­jau į mo­kyk­lą, vi­si puo­lė klau­si­nė­ti, kas at­si­ti­ko. O aš pa­aiš­ki­nau, kad per­ėjau gat­vę de­gant rau­do­nai švie­so­fo­ro švie­sai, to­dėl pri­ėjo po­li­ci­nin­kas ir man plau­kus iš­kir­po...“ – prunkš­te­li pri­si­mi­nęs.

Pa­rei­gū­nas pri­si­pa­žįs­ta: tė­vai jį va­din­da­vo ne­klau­ža­da ir bar­da­vo dėl to, kad no­ras mo­ky­tis bu­vo ne per di­džiau­sias. Ne­tru­kus pa­aiš­kės, dėl ko Ne­ri­jaus ma­mai ir tė­čiui tek­da­vo ge­ro­kai pa­auk­lė­ti bū­si­mą po­li­ci­nin­ką.

Projektą remia:

Vai­kų pa­mėg­tus kal­ne­lius prie pa­miš­kės pa­slė­pė snie­gas. Taip už­ver­tė, kad jų ne­be­si­ma­to. O pra­kiu­ru­si žie­mos plunks­nų pa­gal­vė ne­si­bai­gia: ir to­liau že­ria jas ant kal­niu­kų. Iš kur tiek tel­pa to­je pa­gal­vė­je? Kaip ga­li ši­taip il­gai ne­pri­stig­ti bal­tų pū­kų, ku­te­nan­čių gat­ves, ša­li­gat­vius ir na­mų kie­mus, miš­kus ir stab­te­lė­ju­sius eže­rus?

Tik­riau­siai yra ma­my­čių ir tė­ve­lių, ku­rie no­rė­tų ap­si­keis­ti vie­to­mis su sa­vo vai­kais. Ne­gi ne­bū­tų sma­gu va­ka­rais klau­sy­tis vien tik tau se­ka­mos pa­sa­kos, mė­gau­tis tik dėl ta­vęs iš­kep­tu py­ra­gu ir zys­ti, zys­ti bei zys­ti, ži­nant, kad vis tiek iš­zy­si, nu­pirk­ti le­dų...

O kas nu­tik­tų, jei su­au­gu­siais nors die­nai ta­pę vai­kai sa­vo „su­ma­žė­ju­siems“ tė­ve­liams už­draus­tų kirs­ti šo­ko­la­dą, „ka­bė­ti“ prie kom­piu­te­rio ir liep­tų ei­ti mie­go­ti kuo anks­čiau­siai? Dar dau­giau – nu­si­stvė­rę bi­zū­nė­lį pa­gra­sin­tų iš­vai­ky­ti vi­sus ožiu­kus ir pri­vers­tų pri­si­pa­žin­ti, ko­kių ei­bių per­dien pri­krė­tė? Kol taip ne­at­si­ti­ko, te­gul pa­si­pa­sa­ko­ja pa­tys. Ir kuo grei­čiau!

Uk­mer­gės kny­gy­ne dir­ban­ti Jo­lan­ta PAKIENĖ – tik­ra kny­gų ka­ra­lys­tės fė­ja. Vai­kys­tė­je grei­čiau­siai bu­vo la­bai ge­ra ir pa­vyz­din­ga mer­gai­tė – ar­gi ga­li bū­ti ki­toks kny­gas my­lin­tis vai­kas? Tad ko­dėl tuo­met te­ko dir­žiu­ko pa­ra­gau­ti, ir ne sy­kį?..

Projektą remia:

...Vie­na­me di­de­lia­me ke­lių na­mų kie­me, ša­lia krep­ši­nio aikš­te­lės, ku­ri žie­mą vai­kų vi­sai pa­mirš­ta, pūp­so­jo nu­lip­dy­tas Be­sme­ge­nis. Ne­ma­žas šį kar­tą iš­ėjo ir vi­sai ne­tra­di­ci­nis – net iš ke­tu­rių snie­go ka­muo­lių. Kū­ry­bin­gi lip­dy­to­jai Be­sme­ge­niui pa­do­va­no­jo akis – du ne­iš­gliau­dy­tus laz­dy­no rie­šu­tus, no­sį iš mor­kos, o šyp­se­ną su­dė­lio­jo iš spal­vo­tų ru­tu­liu­kų. Grei­čiau­siai ras­tų kur nors gi­liai stal­čiu­je gu­lin­čio­je se­no­je sta­lo žai­di­mo dė­žė­je. O kaž­kas prie Be­sme­ge­nio dar pa­dė­jo, ma­tyt, pra­dur­tą, nes ap­kiu­žu­sį, to­dėl ne­be­rei­ka­lin­gą, tin­kli­nio ka­muo­lį. Ir kas, kad tin­kli­nio? Se­nis sto­vė­jo ša­lia tik­rų tik­riau­sio krep­ši­nio sto­vo, tai­gi bu­vo vi­sai kaip krep­ši­nin­kas.