Už­tat šiukš­tu at­si­sa­ky­ti ki­to lie­tu­vių tau­tos įpro­čio: ko­vo 4-ąją pa­ro­dy­ti dė­me­sį tiems, ku­riuos tė­vai pa­va­di­no Lie­tu­vos glo­bė­ju pa­skelb­to šven­to­jo Ka­zi­mie­ro gar­bei. Tad pa­svei­ki­no­me Ka­zi­mie­rus ir Ka­zi­mie­ras, o šių var­dų šei­mi­nin­kai pri­imi­nė­jo lin­kė­ji­mus ir do­va­nas.

Ir var­du­vi­nin­kai, ir svei­kin­to­jai dar sy­kį pa­si­glė­bes­čiuo­ti ga­li Ka­ziu­ko mu­gė­je. Šia šven­te, ku­rios kil­mė su­si­ju­si su ka­ra­lai­čio Ka­zi­mie­ro kul­tu, nuo 1604 me­tų Vil­niu­je vyk­da­vu­sio­mis baž­ny­ti­nė­mis pro­ce­si­jo­mis, pa­va­sa­ris pra­si­de­da vi­suo­se Lie­tu­vos kam­pe­liuo­se. Mies­tuo­se ir mies­te­liuo­se bruz­da tau­to­dai­li­nin­kai, ama­ti­nin­kai, pirk­ti jų siū­lo­mų gė­ry­bių plūs­ta mu­gės da­ly­viai. Skam­ba dai­nos ir kve­pia gar­du­my­nais, did­mies­čius ap­gu­la at­vy­ku­sie­ji iš ki­tų vie­to­vių.

Anot et­no­lo­go Li­ber­to Klim­kos, džiu­gu, jog ir šiais lai­kais Ka­ziu­ko mu­ge – tik­ru vi­sos Lie­tu­vos ama­to meist­rų su­va­žia­vi­mu – iš­lai­ko­ma se­no­ji tra­di­ci­ja puo­se­lė­ti sa­vo tau­tos kul­tū­rą per jos žmo­nių dir­bi­nius. Juk kai pa­gal­vo­ji – dau­gel tos sa­vi­to­sios kul­tū­ros esa­me kaž­kur iš­bars­tę, ar­ba ji su­si­gū­žia slėp­da­ma­si nuo ki­tų, iš sve­tur at­ei­nan­čių, kul­tū­rų. Per ši­to­kias mu­ges, ieš­ko­da­mi įsi­gy­ti se­no­viš­kų­jų ku­bi­liu­kų, gel­dų ir sviest­mu­šių, duon­ku­bi­lių ir drož­tų sam­čių, su­si­ta­pa­ti­nam su tais, ku­rie ka­dai­se kū­rė mums pa­vel­dą. Ir to­kie vie­nin­gi bū­nam per Ka­ziu­ko mu­gę... Tūks­tan­tį kar­tų ge­res­nė ši vie­ny­bė ta­da, ne­gu kad per nak­ti­nius „Ak­ro­po­lio“ iš­par­da­vi­mus, kai žmo­nės pa­tys grįž­ta lyg iš sviest­mu­šės.

Kol mes su­ti­ki­nė­ja­me pa­va­sa­ri­nes šven­tes, ki­tur šven­čių žmo­nės dar il­gai ne­tu­rės. Že­mės dre­bė­ji­mo su­nio­ko­ta Či­lė pa­va­sa­rį pra­dė­jo su­griau­ta, ne­te­ku­si dau­gy­bės žmo­nių, pil­na su­griau­tų pa­sta­tų ga­ba­lų ir nuo­lau­žų. At­ro­do, ši ša­lis – taip to­li ir jos gy­ven­to­jų ne­tek­tys bei skaus­mas to­kie sve­ti­mi... O iš tik­rų­jų vi­si esa­me to­kie pat žmo­nės, ir bet ku­rio­je pa­sau­lio da­le­ly­tė­je už­klup­ti bai­sin­gos sti­chi­jos tap­tu­me vie­no­dai ne­lai­min­gi, be­jė­giai ir iš­juo­kia­mi lem­ties...

Pra­ra­di­mai vie­nus už­grū­di­na, ki­tus su­gniuž­do. Jei tik bū­tų įma­no­ma at­si­ties­ti su­ra­dus sa­vą­jį pa­va­sa­rį... Bet kaip?..