...Taip baikščiai ir nedrąsiai į žemę besiskverbiantis pavasaris suskubo atnešti mums vieną didžiausių metų švenčių – šventas Velykas. Prasidėjusi Didžioji savaitė įpareigoja laukti, ruoštis ir pasitikti nusiteikus pakiliai, su išvalytomis sielomis ir mintimis, pasiryžus atsiverti tajam pavasariui, semti jo gyvybę, ieškoti įkvėpimo ir tarpti kartu su gamta. Juk mes, kaip ir ji, gaunamės po žiemos snaudulio, jausdami sugrįžtančias jėgas, šviesesnę nuotaiką ir norėdami sugauti kiekvieną įkvepiantį pavasario gūsį...
Priešvelykinė savaitė – ne tik laukimo metas. Tai ir susimąstymo, maldų, tvarkymosi laikas. Juda kruta pakelės ir namų kiemai, gražinti savo aplinką suskubę žmonės – lyg skruzdėlytės, galį po žiemos prisiliesti prie to, kas buvo jos įšaldyta.
Visur kuopiamasi, renkamos šiukšlės. Lyg dūmui išsisklaidžius sniegui, jos kaip šunmedžiai šiepia dantis ant žemės, asfalto, ritinėjasi prie konteinerių – kažkodėl nemokame net tinkamai jų įmesti...
Valdas švarinamės dėl savęs – ne dėl aplinkinių, visuomet pirmiau nei save matančių kaimyną, aikčiojančių dėl kažkieno netinkamos tvoros, negražių užuolaidų... O kas iššvarins mūsų gamtą – miškus ir paupius, kurie, jei ten apsilankytumėt, sukeltų šoką? Ir paukščiai, ir vilkai, ir kiti miško sanitarai čia bejėgiai. Nežinia, kas sugebėtų surinkti ir išvežti tonas butelių, pakuočių nuo maisto, padangų, skudurų ir kitų dalykų, kurie „įsitaisę“ medžių paunksnėje rėkte rėkia apie žmogaus apsileidimą. Nors gal net ne ši būdo ypatybė čia kalta. Jei, kaip sakoma, trūksta kelių šulų, tai ir elgiesi it nevisprotis. Kam vargintis ir sukti galvą, kur atsikratyti šiukšlių, jei galima paprasčiausiai nuvežti į mišką ir suversti kokioje aikštelėje... Tokie veikėjai šitaip tikriausiai sprendžia visas gyvenimiškas problemas...
* * *
Netingintieji inicijuoti įvairiausius tyrimus ir vėl skaičiuoja, kiek šiemet leisime sau sumokėti už Velykas. Tiksliau – kiek pinigų skirsime šventinėms vaišėms, ant stalo tupdomiems suvenyriniams viščiukams ir dovanoms. Apklausų išvados: Velykos lietuviams „kainuos“ nuo 50 iki 200 litų.
Kišenes kiekvienas tuština pagal savo galimybes ir poreikius. Galima už 50 litų prisipirkti kiaušinių, jų dažų ir pritepliojus dėžę margučių juos valgyti ir linksmintis ridenant su šeimyna. Galima parduotuvėje pasidairyti ir kelis šimtus litų verto konjako butelio: pabūsi gurmanu, pamaloninsi giminaičius, bendradarbiams pasigirsi, kokio prabangaus gėrimo teko ragauti per šventes.
O Velykos ateis ir išeis. Užvertę jas žymintį kalendoriaus lapelį, vėl atsidursime įprastoje kasdienybėje, po šventadienių grįšim į darbus, ir nei tie kiaušiniai, nei jų dažai berūpės... Ir jokio skirtumo, ar linksminomės tiesiog santūriai ilsėdamiesi, ar nesaikingai prikimšome pilvus visokių valgių bei gėrimų, kad paskui net strigom kaip tie mikės pūkuotukai... Tiesa, šioks toks skirtumas yra. Antruoju atveju, kaip pabartų laidų apie sveikatą vedėjai, pakenkėme įvairioms savo organizmo sistemoms. Tokių pamokslų, jei atkreipsite dėmesį, ypač pagausėja prieš šventes. Tik niekas įtaigiai nepamoko, kad prieš jas visai neverta išlaidauti ir švaistyti pinigus pilvo malonumams.
Bent jau galima paprieštarauti, kad Velykų kiekvieną dieną nešvenčiame. Tad kodėl nesurengus ko nors neįprastesnio... Juk ir mūsų etnografai primena, jog po gavėnios privalu atsigavėti.
Svarbu, kad būtų linksma. Gi pagaliau – pavasaris...