Prieš­ve­ly­ki­nė sa­vai­tė – ne tik lau­ki­mo me­tas. Tai ir su­si­mąs­ty­mo, mal­dų, tvar­ky­mo­si lai­kas. Ju­da kru­ta pa­ke­lės ir na­mų kie­mai, gra­žin­ti sa­vo ap­lin­ką su­sku­bę žmo­nės – lyg skruz­dė­ly­tės, ga­lį po žie­mos pri­si­lies­ti prie to, kas bu­vo jos įšal­dy­ta.

Vi­sur kuo­pia­ma­si, ren­ka­mos šiukš­lės. Lyg dū­mui iš­si­sklai­džius snie­gui, jos kaip šun­me­džiai šie­pia dan­tis ant že­mės, as­fal­to, ri­ti­nė­ja­si prie kon­tei­ne­rių – kaž­ko­dėl ne­mo­ka­me net tin­ka­mai jų įmes­ti...

Val­das šva­ri­na­mės dėl sa­vęs – ne dėl ap­lin­ki­nių, vi­suo­met pir­miau nei sa­ve ma­tan­čių kai­my­ną, aik­čio­jan­čių dėl kaž­kie­no ne­tin­ka­mos tvo­ros, ne­gra­žių užuo­lai­dų... O kas iš­šva­rins mū­sų gam­tą – miš­kus ir pau­pius, ku­rie, jei ten ap­si­lan­ky­tu­mėt, su­kel­tų šo­ką? Ir paukš­čiai, ir vil­kai, ir ki­ti miš­ko sa­ni­ta­rai čia be­jė­giai. Ne­ži­nia, kas su­ge­bė­tų su­rink­ti ir iš­vež­ti to­nas bu­te­lių, pa­kuo­čių nuo mais­to, pa­dan­gų, sku­du­rų ir ki­tų da­ly­kų, ku­rie „įsi­tai­sę“ me­džių pa­unks­nė­je rėk­te rė­kia apie žmo­gaus ap­si­lei­di­mą. Nors gal net ne ši bū­do ypa­ty­bė čia kal­ta. Jei, kaip sa­ko­ma, trūks­ta ke­lių šu­lų, tai ir el­gie­si it ne­visp­ro­tis. Kam var­gin­tis ir suk­ti gal­vą, kur at­si­kra­ty­ti šiukš­lių, jei ga­li­ma pa­pras­čiau­siai nu­vež­ti į miš­ką ir su­vers­ti ko­kio­je aikš­te­lė­je... To­kie vei­kė­jai ši­taip tik­riau­siai spren­džia vi­sas gy­ve­ni­miš­kas pro­ble­mas...

* * *

Ne­tin­gin­tie­ji ini­ci­juo­ti įvai­riau­sius ty­ri­mus ir vėl skai­čiuo­ja, kiek šie­met lei­si­me sau su­mo­kė­ti už Ve­ly­kas. Tiks­liau – kiek pi­ni­gų skir­si­me šven­ti­nėms vai­šėms, ant sta­lo tup­do­miems su­ve­ny­ri­niams viš­čiu­kams ir do­va­noms. Ap­klau­sų iš­va­dos: Ve­ly­kos lie­tu­viams „kai­nuos“ nuo 50 iki 200 li­tų.

Ki­še­nes kiek­vie­nas tuš­ti­na pa­gal sa­vo ga­li­my­bes ir po­rei­kius. Ga­li­ma už 50 li­tų pri­si­pirk­ti kiau­ši­nių, jų da­žų ir pri­tep­lio­jus dė­žę mar­gu­čių juos val­gy­ti ir links­min­tis ri­de­nant su šei­my­na. Ga­li­ma par­duo­tu­vė­je pa­si­dai­ry­ti ir ke­lis šim­tus li­tų ver­to kon­ja­ko bu­te­lio: pa­bū­si gur­ma­nu, pa­ma­lo­nin­si gi­mi­nai­čius, ben­dra­dar­biams pa­si­gir­si, ko­kio pra­ban­gaus gė­ri­mo te­ko ra­gau­ti per šven­tes.

O Ve­ly­kos at­eis ir iš­eis. Už­ver­tę jas žy­min­tį ka­len­do­riaus la­pe­lį, vėl at­si­dur­si­me įpras­to­je kas­die­ny­bė­je, po šven­ta­die­nių grį­šim į dar­bus, ir nei tie kiau­ši­niai, nei jų da­žai be­rū­pės... Ir jo­kio skir­tu­mo, ar links­mi­no­mės tie­siog san­tū­riai il­sė­da­mie­si, ar ne­sai­kin­gai pri­kim­šo­me pil­vus vi­so­kių val­gių bei gė­ri­mų, kad pas­kui net stri­gom kaip tie mi­kės pū­kuo­tu­kai... Tie­sa, šioks toks skir­tu­mas yra. Ant­ruo­ju at­ve­ju, kaip pa­bar­tų lai­dų apie svei­ka­tą ve­dė­jai, pa­ken­kė­me įvai­rioms sa­vo or­ga­niz­mo sis­te­moms. To­kių pa­moks­lų, jei at­kreip­si­te dė­me­sį, ypač pa­gau­sė­ja prieš šven­tes. Tik nie­kas įtai­giai ne­pa­mo­ko, kad prieš jas vi­sai ne­ver­ta iš­lai­dau­ti ir švais­ty­ti pi­ni­gus pil­vo ma­lo­nu­mams.

Bent jau ga­li­ma pa­prieš­ta­rau­ti, kad Ve­ly­kų kiek­vie­ną die­ną ne­šven­čia­me. Tad ko­dėl ne­su­ren­gus ko nors ne­įpras­tes­nio... Juk ir mū­sų et­no­gra­fai pri­me­na, jog po ga­vė­nios pri­va­lu at­si­ga­vė­ti.

Svar­bu, kad bū­tų links­ma. Gi pa­ga­liau – pa­va­sa­ris...