Vil­ma NEMUNAITIENĖ

Vai­do­tė GRIŠKEVIČIŪTĖ

Aki­mirks­niu pra­skrie­jo il­ga­sis šven­ti­nis sa­vait­ga­lis. Vėl su­grįž­tant į įpras­tą kas­die­ny­bės rit­mą, po tru­pu­tį už­si­mirš­ta ju­bi­lie­ji­nei mū­sų vals­ty­bės da­tai skir­ti ren­gi­niai, šia pro­ga vy­ku­sios pa­ro­dos, su­reng­ti kon­cer­tai. Vi­suo­se Lie­tu­vos kam­pe­liuo­se vy­ku­sios jos – lais­vos ir ne­pri­klau­so­mos – dvi­de­šimt­me­čio iš­kil­mės bent trum­pam pa­ky­lė­jo kaž­kur aukš­čiau, nei esa­me kas­die­ną. Ma­tant mi­nias su­si­rin­ku­sių lai­min­gų žmo­nių – jau­nų ir se­nų, at­si­ne­šu­sių kad ir ma­žu­ly­tę Tri­spal­vę, gir­dint džiaugs­min­gai kar­to­jant sa­vos ša­lies var­dą, su­vo­kiant, jog gie­dant tau­ti­nį him­ną ran­kas vie­nas ki­tam pa­duo­dą sve­ti­mi žmo­nės tai da­ro nuo­šir­džiai, ku­ris ga­lė­tų lik­ti abe­jin­gas vi­suo­ti­nei eks­ta­zei?