Ukmergės žinios

Li­na SUKACKIENĖ

Va­sa­rio 16-oji – ypa­tin­ga mū­sų vals­ty­bės is­to­ri­jos da­ta. Kiek­vie­nas  sa­vo as­me­ni­nę pa­tir­tį ir gy­ve­ni­mą ski­ria­me šei­mos, kraš­to, mies­to ge­ro­vei ir Tė­vy­nės kles­tė­ji­mui. Tik švęs­ti at­vi­ra šir­di­mi mes vis dar ne­mo­ka­me.

Ma­ne ža­vi lie­tu­viš­kos pa­trio­tiš­kos dai­nos ir pa­sa­kos. Koks sva­jo­nių skam­be­sys ir erd­vė. Kiek mei­lės ir švie­sos.

Ža­vi mū­sų pro­tė­vių drą­sa ir po­li­ti­nė kul­tū­ra.

„Va­sa­rio 16-osios ak­tas mums ypa­tin­gai bran­gus ne tik tuo, kad jis skel­bia Lie­tu­vos ne­pri­klau­so­my­bę, bet tuo, kad tai yra drą­sus, sa­va­ran­kiš­kas vie­nin­gos tau­tos žy­gis“, – kal­bė­jo anuo­met Alek­san­dras Stul­gins­kis. Įsi­klau­sy­ki­me į kiek­vie­ną žo­dį – drą­sus, sa­va­ran­kiš­kas vie­nin­gos tau­tos žy­gis.

Šian­die­na ki­to­kia. Su­pra­tau, kad po­li­ti­ko­je sva­jo­nių nė­ra. Po­li­ti­ka – tai re­a­li ko­va. Ir A. Stul­gins­kio pa­sa­ky­ti žo­džiai apie drą­są ir vie­ny­bę įgy­ja vi­sai ki­tą pras­mę.

Šie me­tai – rin­ki­mų me­tai. To­dėl pa­var­ty­ki­me vi­si Lie­tu­vos vals­ty­bės is­to­ri­jos to­mus ir pa­si­gė­rė­ki­me po­li­ti­niu tų lai­kų eli­tu, kiek­vie­na­me pus­la­py­je al­suo­jan­čia aris­tok­ra­tiš­ka dva­sios kul­tū­ra ir su­si­mąs­ty­ki­me, ka­da ją pra­dė­jo­me bars­ty­ti? Ko­dėl šian­dien pra­ran­da­mi gy­vy­biš­kai svar­būs val­džios ir tau­tos tar­pu­sa­vio ry­šiai?

Jei­gu pa­sa­ky­siu, kad jau­nys­tė­je mes rū­pė­jo­me vals­ty­bei, nes už dy­ką iš­moks­lin­ti pri­va­lė­jo­me vyk­ti į pa­skir­tus dar­bus, džiaug­da­vo­mės su­teik­tais ben­dra­bu­čių kam­ba­rė­liais, bū­siu su­pras­ta, jog gai­liu pra­ėju­sių lai­kų. Ne, ne pra­ėju­sių lai­kų man gai­la – rū­pes­tį ke­lia tai, kad šian­dien nė­ra vals­ty­bi­nės pro­gra­mos, kaip iš­si­la­vi­nu­sį jau­ni­mą in­teg­ruo­ti į po­li­ti­ką ir dar­bo rin­ką.

Šian­dien mums vi­siems svar­bu iš­mok­ti dvi pa­mo­kas. Pir­mą­ją – bū­ti pa­tiems iš­di­džiais, oriais, my­lin­čias sa­vo Tė­vy­nę Lie­tu­vą pi­lie­čiais ir ak­ty­viai rem­ti ir pa­lai­ky­ti to­kius pat.

Ant­rą­ją – pa­gal Ba­lį Sruo­gą, ku­ris ka­lė­da­mas vo­kie­čių Štut­ho­fo konc­la­ge­ry­je vaikš­čio­da­vo be ke­pu­rės, kad jos ne­rei­kė­tų nu­kel­ti prieš pri­žiū­rė­to­jus. Ma­no su­pra­ti­mu, ge­riau tru­pu­tė­lį sun­kiau sa­vo pro­tė­vių že­mė­je ir tė­vų na­muo­se be ke­pu­rės, ne­gu...

Su šven­te vi­sus – na­muo­se, ko­lek­ty­ve, ben­druo­me­nė­je.

Mū­sų lau­kia di­de­li dar­bai.