Ukmergės žinios

Dau­ge­lis įsi­ti­ki­nę, kad, ku­riant ver­slą, svar­biau­sia su­ras­ti nie­kie­no ar­ba ma­žai kie­no iš­ban­dy­tą ni­šą. Uk­mer­giš­kė Gy­tė Jan­kū­nai­tė ne­pa­bi­jo­jo pa­suk­ti jau pra­min­tais ta­kais. Ta­čiau sten­gia­si juo ei­ti taip, kad pė­dos įsi­spaus­tų kuo gi­liau...

Li­gi­ta JUODVALKIENĖ

Au­to­rės nuotr. Di­zai­ne­rė Gy­tė Jan­kū­nai­tė ir pa­ti ne­mėgs­ta sin­te­ti­nių puokš­tės prie­dų, ir pir­kė­jams ne­bru­ka.

24 me­tų mer­gi­na, bai­gu­si in­ter­je­ro di­zai­no stu­di­jas Kau­no ko­le­gi­jo­je, nu­spren­dė iš gim­to­jo mies­to spar­nų ne­kel­ti. Grį­žu­si į Uk­mer­gę, įkū­rė gė­lių sa­lo­ną „Flo­ros stu­di­ja“.

Ji įro­dė, kad ver­slo sėk­mė ne­bū­ti­nai pri­klau­so nuo lais­vos ni­šos at­ra­di­mo – kar­tais už­ten­ka vi­siems įpras­tus da­ly­kus pa­kreip­ti nau­ja lin­kme.

At­ra­do sa­vo sti­lių

Gy­tei pa­grin­di­nis ar­kliu­kas, ku­ris tu­rė­tų lem­ti jos ver­slo sėk­mę, – sa­vi­tas gė­lių sa­lo­no sti­lius. Ji tei­gia, jog „kal­tas“ ne tik jau­nat­viš­kas en­tu­ziaz­mas ir no­ras iš­si­skir­ti, bet ir sa­vi­tas su­pra­ti­mas apie flo­ris­ti­ką.

„Pa­grin­di­niai prin­ci­pai, ku­rių lai­ko­mės kom­po­nuo­da­mi puokš­tes, – na­tū­ra­lu­mas, gam­to­je eg­zis­tuo­jan­čios spal­vos ir kuo ma­žiau che­mi­jos“, – pa­sa­ko­ja jau­no­ji ver­sli­nin­kė.

Sin­te­ti­nių, gam­to­je ne­eg­zis­tuo­jan­čių spal­vų, už­su­kus į „Flo­ros stu­di­ją“, in­ter­je­re ne­ma­ty­ti. Ryš­kūs čia tik gy­vų gė­lių žie­dai. Gy­tė į sa­vo sa­lo­ną dirb­ti­nes gė­les „įsi­lei­džia“ tik prieš Vė­li­nes – pir­kė­jams jos pa­tin­ka dėl il­ga­am­žiš­ku­mo.

Rink­da­ma­si gy­vas gė­les iš tie­kė­jų siū­lo­mų ka­ta­lo­gų, pir­me­ny­bę sa­lo­no šei­mi­nin­kė ati­duo­da sod­res­nėms spal­voms. Ma­no, kad puokš­tė tu­ri at­spin­dė­ti džiaugs­min­gą nuo­tai­ką. Aiš­ku, jei ji nė­ra skir­ta pa­ly­dė­ti į pas­ku­ti­nę ke­lio­nę...

Ak­se­su­a­rams la­bai prie­ka­bi

Iš dirb­ti­nių me­džia­gų pa­ga­min­tų puokš­čių puo­šy­bai skir­tų ak­se­su­a­rų – plas­ti­ki­nių tin­kle­lių, juos­te­lių, bur­bu­lų bei ka­ro­liu­kų – Gy­tė ven­gia. Jos nuo­mo­ne, kom­po­zi­ci­joms pa­gy­vin­ti ge­riau­siai tin­ka džio­vin­tos ir ba­lin­tos au­ga­lų šak­nys, na­tū­ra­lios spal­vos ar da­žy­ti šiau­dai, iš įvai­riau­sių au­ga­lų pa­ga­min­tas pluoš­tas.

Kai ku­rių eg­zo­tiš­kų au­ga­lų da­lys puokš­tei su­tei­kia ir se­zo­ni­nio iš­skir­ti­nu­mo. Pa­vyz­džiui, med­vil­nės ša­ke­lės su iš­si­sklei­du­siais bal­tos va­tos „liz­de­liais“ – itin žie­miš­kos kom­po­zi­ci­jos prie­das.

Anot di­zai­ne­rės, vie­na iš flo­ris­ti­kos tai­syk­lių – puokš­tės prie­das, kad ir koks gra­žus ir ori­gi­na­lus bū­tų, ne­tu­ri už­gož­ti gė­lių.

„Ap­ren­gė“ po­pie­riu­mi

Jau­na­jai ver­sli­nin­kei „įtin­ka“ ir ne bet koks gė­lių pa­ka­vi­mo po­pie­rius. Ver­ti­na kuo na­tū­ra­les­nį ir pa­pras­tes­nį. Tam la­biau­siai ti­ko rus­vos spal­vos vy­nio­ja­ma­sis po­pie­rius, vy­res­nia­jai kar­tai pri­me­nan­tis svies­ti­nį.

Ir ne tik gė­lių žie­dus nuo šal­čio jis ap­sau­go. Juo„ap­reng­ti“  len­ty­no­se iš­ri­kiuo­ti kam­ba­ri­nių gė­lių va­zo­nai.

Pra­di­nė Gy­tės min­tis bu­vo taip pa­slėp­ti ne­es­te­tiš­kus plas­ti­ki­nius in­dus ir su­kur­ti tik jos sa­lo­nui bū­din­gą ak­cen­tą. Pa­ste­bė­jus, kad pir­kė­jai, įsi­gi­ję va­zo­nė­lį, ne­sku­ba at­si­kra­ty­ti šia pa­kuo­te, su­pra­to pa­tai­kiu­si į de­šim­tu­ką.

Mer­gi­na puokš­tes kom­po­nuo­ja va­do­vau­da­ma­si pir­miau­sia sa­vo sko­niu, o flo­ris­ti­kos tai­syk­les nu­stu­mia į ant­ra­ei­lį pla­ną. Ku­ria­mų gė­lių kom­po­zi­ci­jų sti­lis­ti­ką pa­ti va­di­na „ki­to­kia“. „Ir iš klien­tų ne­re­tai iš­girs­tu, kad ma­no puokš­tės iš­skir­ti­nės“, – džiau­gia­si to­kio tiks­lo ir sie­kian­ti mer­gi­na.

Pa­gal­bos pri­im­ti ne­sku­ba

Gy­tė nuo­sa­vą ver­slą pra­dė­jo ma­žiau nei prieš me­tus, ta­čiau tei­gia nė aki­mir­kos dėl to ne­si­gai­lė­ju­si. „Ži­no­jau, kad ne­bus leng­va, bu­vau dir­bu­si ki­to sa­vi­nin­ko sa­lo­ne, ma­čiau ir ne pa­čias pa­lan­kiau­sias šiam ver­slui die­nas, ta­čiau tai ma­no pa­si­ry­ži­mo ne­at­vė­si­no“, – at­vi­rau­ja mer­gi­na.

Sa­ko vi­sa­da ži­no­ju­si, kad pri­rei­kus, pa­gal­bos ran­ką iš­ties tė­ve­liai. Jau ir tie­sė – siū­lė pa­dė­ti įsi­ku­riant nuo­mo­ja­mo­se pa­tal­po­se „Ma­xi­mos“ par­duo­tu­vė­je. Ta­čiau Gy­tė pri­si­pa­žįs­ta man­da­giai at­si­sa­kiu­si – no­rin­ti sa­vo sva­jo­nę įgy­ven­din­ti be nie­kie­no pa­gal­bos.