Ukmergės žinios

Pra­ėju­sį penk­ta­die­nį per Lie­tu­vos te­le­vi­zi­ją ro­dy­ta ži­nių vik­to­ri­nos lai­da „Lie­tu­vos tūks­tant­me­čio vai­kai“ bu­vo ypač įdo­mi uk­mer­giš­kiams. Aš­tun­to­kų fi­na­le iš­vy­do­me „Ši­lo“ vi­du­ri­nės mo­kyk­los moks­lei­vį Jus­tą Juk­nį. Jis pa­te­ko tarp tri­jų ša­lies tūks­tant­me­čio aš­tun­to­ko var­do ver­tų jau­nuo­lių.

Vai­do­tė GRIŠKEVIČIŪTĖ

Fil­ma­vi­ma­sis te­le­vi­zi­jos lai­do­je „Ši­lo“ vi­du­ri­nės mo­kyk­los aš­tun­to­kui Jus­tui Juk­niui ir jo mo­ky­to­jai Lai­mu­tei Na­zi­mo­vie­nei pa­li­ko sa­vi­tų įspū­džių. UAB „Vil­niaus ar­te­lė“ nuotr.

Ag­nė OLISEVIČIŪTĖ

Antano Smetono gimnazijos 4 c klasės mokinė

Žmo­nės il­gai ti­kė­jo, kad gy­vū­nai tu­ri sie­lą. Vė­liau, kai žmo­nės ėmė do­mė­tis or­ga­niz­mų ana­to­mi­ja (juk pa­gal ti­kė­ji­mą ne­ga­li­ma žu­dy­ti to, kas tu­ri sie­lą, na, iš­sky­rus tuo­met, kai no­ri­ma ap­si­gin­ti ar iš­gy­ven­ti), stai­ga gy­vū­nai ta­po be­dva­siais ir juos be są­ži­nės grau­ža­ties ėmėm skros­ti, ana­li­zuo­ti. Net ėmėm žais­ti die­vus – pa­tys ku­ria­me nau­jus or­ga­niz­mus – mo­di­fi­kuo­ja­me esa­mus...

Da­bar toks pats pro­ce­sas vyks­ta su sie­lą tu­rin­čiais žmo­nė­mis. Vis do­mi­ma­si žmo­gaus ana­to­mi­ja, no­ri­ma ir žmo­gų mo­di­fi­kuo­ti, klo­nuo­ti. Po ke­lių de­šimt­me­čių ma­ny­si­me, jog žmo­gus taip pat ne­tu­ri sie­los, ir ga­lė­si­me at­li­ki­nė­ti vi­so­kiau­sius ban­dy­mus be bai­mės.

Sta­lo te­ni­so tre­ne­rė, Uk­mer­gės spor­to cen­tro me­to­di­nin­kė Mi­li­ta BAUBIENĖ

1. Yra nu­sta­ty­ti to­kie žmo­nių tem­pe­ra­men­to ti­pai: me­lan­cho­li­kas, fleg­ma­ti­kas, cho­le­ri­kas... Ko­kio­mis sa­vy­bė­mis pa­si­žy­mi san­gvi­ni­kas?

Pa­gal tes­tą aš pa­ti san­gvi­ni­kė – kaž­ka­da mo­kyk­lo­je jį at­li­kau. Tiks­liai ne­at­sa­ky­siu – kaž­ko­kių for­mu­luo­čių ne­ži­nau, bet pa­ban­dy­siu api­bū­din­ti pa­gal sa­ve. Toks žmo­gus – ne fleg­ma­ti­kas, links­mo bū­do, ne­nu­obo­dus, lin­kęs ri­zi­kuo­ti, bet at­sa­kin­gas.

Vai­do­tės Griš­ke­vi­čiū­tės nuotr.

Ką iš tik­rų­jų reiš­kia Ka­lė­dos

Tie­siog tam, kad vis­kas pa­si­keis­tų,

Kad pa­jus­tum kaž­ką nau­jo,

Kad pa­mirš­tum tam­są,

Kad pa­sau­lį už­pil­dy­tų ge­ru­mas.

Su­teik sau pro­gą – iš­eik į pū­gą,

Gro­žė­kis snai­gė­mis,

Pri­si­mink vi­sus, ku­riuos my­li,

Pa­jusk tą ši­lu­mą.

Vai­do­tė GRIŠKEVIČIŪTĖ

Kas sle­pia­si po Vil­ja­mo Šeks­py­ro var­du ir is­to­ri­ja apie jo gy­ve­ni­mą? Ar šis pa­sau­li­nio gar­so kū­ri­nių ra­šy­to­jas iš tie­sų eg­zis­ta­vo? O gal, kaip ma­no kai ku­rie moks­li­nin­kai, tai tė­ra pseu­do­ni­mas, ku­riuo nau­do­jo­si fi­lo­so­fai, vals­ty­bės vei­kė­jai ar net gra­fai...

Au­to­rės nuotr. Vil­niaus te­at­ro „Lė­lė“ ak­to­riai žais­da­mi ir im­pro­vi­zuo­da­mi nu­si­ke­lia į Vil­ja­mo Šeks­py­ro lai­kus.