Ukmergės žinios

„Lin­kiu da­ly­tis ne veid­mai­niš­ku ge­ru­mu“

Uk­mer­gės Švč. Tre­jy­bės pa­ra­pi­jos kle­bo­nui Dai­niui LUKONAIČIUI Ka­lė­dos pri­me­na šil­tas ma­mos ran­kas ir jų lies­tas do­va­nas. Tė­čiui ma­žą­jį tech­ni­ką tek­da­vo pa­auk­lė­ti už ne vie­to­je ir ne lai­ku pa­de­monst­ruo­tus elek­tri­ko bei vai­ruo­to­jo įgū­džius. Pri­si­mi­ni­mais apie sa­vo vai­kys­tę ir ka­lė­di­niais lin­kė­ji­mais pa­šne­ko­vas da­li­ja­si su mū­sų skai­ty­to­jais.

Vai­do­tė GRIŠKEVIČIŪTĖ

Au­to­rės nuotr.

„Kai au­gau, neiš­si­sky­riau nie­kuo, kad bū­čiau per­dė­tai šven­tas ar per­dė­tai chu­li­ga­nė­lis, – bu­vau nor­ma­lus vai­kis“, – šyp­so­si Ra­sei­niuo­se už­au­gęs D. Lu­ko­nai­tis. Pa­sa­ko­ja gy­ve­nęs in­di­vi­du­a­lių na­mų kvar­ta­le, ku­ria­me gy­ve­no ir daug jo kla­sės drau­gų. „Į mo­kyk­lą ei­nant bū­da­vo vi­so­kių špo­sų. Ir ne vie­toj ka­ban­tys žmo­nių so­do obuo­lys ar sly­va ne­lik­da­vo ne­pa­ste­bė­ti...“ – įti­ki­na, kad moks­lei­vių bū­ta bud­rių. O ir mai­šai su van­de­niu, kaip pa­aiš­kė­ja, pa­si­slė­pus krū­muo­se tu­rė­jo sa­vo pa­skir­tį.

O tė­tis rak­te­lių ne­pa­slė­pė...

D. Lu­ko­nai­tis sa­ko, kad jo tė­tis bu­vo griež­to­kas, ir ma­no, jog kar­tais tai pra­vers­da­vę. Ga­lįs ant pirš­tų su­skai­čiuo­ti sy­kius, kai pel­ny­tai ga­vo dir­žo.

„Pra­di­nu­kas pa­si­da­riau ir par­si­ne­šiau iš mo­kyk­los to­kį mo­de­liu­ką, – ima pa­sa­ko­ti pir­mą­ją is­to­ri­ją. – Rei­kė­jo gau­ti ko­kį lai­dą jį už­mai­tint, kad veik­tų. O prie te­le­vi­zo­rių bū­da­vo sro­vės ly­gin­tu­vai. Nu­pjo­viau ga­lą lai­do, gal­vo­ju – pri­jung­siu, pa­žai­siu, pas­kui izo­liuo­siu... Ir pa­mir­šau. Va­ka­re grį­žęs tė­tis jun­gia te­le­vi­zo­rių, o lai­do ga­lo nė­ra...“ Tė­tis sū­nui tuo­met iš­aiš­ki­nęs, ko­kia to lai­do pa­skir­tis. „O aš pats sa­ve kal­ti­nau, kad esu žiop­lys ir vis­ko iki ga­lo ne­pa­da­riau“, – at­vi­rau­ja pa­šne­ko­vas.

Ki­tą kar­tą lup­ti ga­vo bū­da­mas pa­aug­lys. Ir dėl to „pa­si­sten­gė“ vie­na kai­my­nų mo­čiu­tė.

„Mes ją va­di­nom žval­ge, nes ji vis­ką ste­bė­da­vo, pri­dė­ju­si prie kak­tos ran­ką, – da­li­ja­si pri­si­mi­ni­mais. – Tė­vai tu­rė­jo ži­gu­liu­ką, ku­riuo man la­bai knie­tė­da­vo iš­va­žiuot. Spin­tu­kėj bu­vo rak­te­liai, aš pagal juos savus pri­si­tai­kiau, ir mes su drau­gais toj sa­vo gat­ve­lėj pir­myn at­gal pa­si­stum­dy­da­vom. Tai kai­my­nė ir nu­žval­gė. Vie­ną die­ną ruo­šiu pa­mo­kas ir gir­džiu, kad iš dar­bo grį­žęs tė­tis įtar­ti­nai iš­kart į ga­ra­žą nu­sku­bė­jo. Tik čiupt čiupt, va­rik­lis šil­tas – įro­dy­mai yra... Ta­da ga­vau per nu­ga­rą su šniū­ru ir dar vy­riš­kai pa­si­kal­bė­jom. Vi­si mū­sų žyg­dar­biai bu­vo su­stab­dy­ti.“ Da­bar D. Lu­ko­nai­tis džiau­gia­si, kad tai bu­vo ge­ra pre­ven­ci­ja, nes jau­nuo­lių pa­si­va­ži­nė­ji­mai ga­lė­ję ava­ri­ja baig­tis.

Ko ne­su­ži­no­jo ma­ma

Iš­klo­ja ku­ni­gė­lis vi­są tie­są ir apie pas­ku­ti­niai­siais mo­kyk­li­niais me­tais pa­tir­tą tuo­met ne pa­tį ma­lo­niau­sią in­ci­den­tą. Mo­kyk­lo­je vy­ku­sios dis­ko­te­kos me­tu di­rek­to­rius tu­a­le­te ap­ti­ko bū­rį dū­mą pa­trauk­ti pa­ban­džiu­sių vy­ru­kų, tarp ku­rių bu­vo ir mū­sų pa­šne­ko­vas. „Nu­si­ve­dė jis mus į ka­bi­ne­tą, o ten bu­vę ke­li mo­ky­to­jai ėmė gė­din­ti: kaip jūs, to­kie ge­ri mo­ki­niai... – pri­si­me­na vy­ras. – Be to, auk­lė­to­ja sa­ko – va, te­le­fo­nas, pats pa­skam­bink į na­mus ir pa­si­sa­kyk. Maž­daug „La­bas va­ka­ras, ma­ma, aš rū­kiau tu­a­le­te“... Tai jau ne­eeee, pa­gal­vo­jau.“ Tą­kart mo­ki­nys iš ba­los iš­li­po apy­sau­sis, bet bu­vo ne­sma­gu iš mo­ky­to­jų lū­pų „rū­ko­riaus“ pra­var­dę dar ku­rį lai­ką gir­dė­ti.

Mie­lai D. Lu­ko­nai­tis pa­sa­ko­ja apie su spor­tu su­si­ju­sius po­mė­gius. Jau­nuo­liai ne­kan­trau­da­mi lauk­da­vo kū­no kul­tū­ros pa­mo­kų. „O prie na­mų bu­vo krep­ši­nio aikš­te­lė, tai sport­ba­čių man už­tek­da­vo sa­vai­tei, – šyp­so­si kle­bo­nas. – Tė­tis iš­mo­ki­no žais­ti šach­ma­tais: nuo­sta­biau­sia per­ga­lė bu­vo jį pa­tį ap­loš­ti.“

Ir ūki­nin­kas, ir

ko­lek­ci­nin­kas

Dar ber­niu­kas ko­lek­cio­na­vo paš­to žen­klus. Su­ge­bė­jo ir lė­šų šiam po­mė­giui pra­si­ma­ny­ti. „Tė­vai į mo­kyk­lą duo­da­vo rub­lį pie­tums, o ge­ram ver­sli­nin­kui tai – di­de­li pi­ni­gai, – apie mo­kė­ji­mą tau­py­ti ir skran­džio ap­gau­di­nė­ji­mą pa­sa­ko­ja bu­vęs ko­lek­ci­nin­kas. – Pa­si­i­mi ban­de­lę su ra­zi­nom už pen­kias ka­pei­kas, dar ko­kio kom­po­to, bet­gi ne­sun­ku tuš­čiu skran­džiu pra­traukt po­rą pa­mo­kų.“ Už­tat iš­ei­da­vo pa­gau­sin­ti sa­vo rin­ki­nius.

Dai­niaus tė­ve­liai nuo ry­to li­gi va­ka­ro sun­kiai dir­bo, tad sū­nus pui­kiai iš­ma­nė vis­ką apie at­sa­ko­my­bę. „Rei­kia mal­kas su­pjaut – su­pjau­siu, pe­čių pa­kur­ti, kam­ba­rius pa­tvar­ky­ti... Bū­da­vo – prie prū­de­lio sė­di, bet ži­nai, kad rei­kia žo­lės gy­vu­liams pa­pjaut, van­de­nu­ko at­nešt, šilt­na­mį pa­lais­tyt. Tek­da­vo ir sta­ty­bos dar­bų – vi­so­kie pa­da­žy­mai, pa­ka­li­mai. Tė­tis pa­ti­kė­da­vo man pa­gal­bi­nio dar­bo, ir bū­da­vo la­bai ge­ra ko­kį in­dė­lį na­mams duo­ti iš sa­vęs“, – nuo­šir­džiai džiau­gia­si ku­ni­gas.

Kar­piai svar­bes­ni už

gu­mi­nius batus

Ma­lo­nu­mo teik­da­vo ir žve­jy­ba, tie­sa, ji bu­vo kiek ne­tra­di­ci­nė. Tė­ve­liai tu­rė­ję na­mą ir kai­me, gar­sia­me kar­pių tven­ki­niais. „Ru­de­nį iš­leis­da­vo tuos tven­ki­nius, ir mes gau­dy­da­vom žu­vį, – klam­po­ji­mus per dum­blą pri­si­me­na pa­šne­ko­vas. – Kol nu­šlei­vo­ji iki pel­kių dug­ne – to­kių van­dens sa­le­lių, – tai vie­ną ko­ją trau­ki, o ki­ta smin­ga. Na­mo grįž­da­vau be gu­mi­nių, už­tat su kar­piu siet­koj. Ši­taip esu nu­te­rio­jęs ke­lis gu­mi­nius.“ Ma­ma ne­pyk­da­vo – juk kep­da­vo ma­žo­jo žve­jo par­neš­tą žu­vį.

Pa­li­ki­me ei­lu­tę ka­lė­di­niam

ste­buk­lui...

Ka­lė­dos D. Lu­ko­nai­čiui – pa­čios nuo­sta­biau­sios me­tų šven­tės. Pa­ly­gi­na, jog anks­čiau mū­sų vi­suo­me­nė­je jos bū­da­vu­sios ki­to­kios: „Šei­mo­je Kū­čių va­ka­rą puoš­da­vom eg­lu­tę. Nie­kas ta­da ne­le­pi­no. Gau­ti ki­log­ra­mą man­da­ri­nų ar ras­ti pirš­ti­nes po eg­lu­te bū­da­vo šven­tė. Šil­dė bet ko­kia do­va­na – net ir smul­kme­ny­tė, nes ži­no­jai, kad ji ma­mos ran­kų čiu­pi­nė­ta. Ir apie tai pa­tys mie­liau­si pri­si­mi­ni­mai...“

Pa­sak ku­ni­go, šian­dien nuo ma­žens esa­me ra­gi­na­mi ra­šy­ti laiš­kus Ka­lė­dų Se­ne­liui, pra­šy­ti, ti­kė­tis, lauk­ti. „Bet vi­sa­da žmo­gus tu­ri pa­si­lik­ti šir­de­lėj vie­tos staig­me­nai, – sa­ko jis. – Ma­lo­nu, kai džiaugs­mas yra ne­lauk­tas, kai gau­ni tai, ko ne­si­ti­ki, nes kai vis­ką ži­nai – ne­sal­du...“ Pa­ta­ria laiš­ke pa­lik­ti ei­lu­tę pa­pra­šant to, apie ką Ka­lė­dų Se­ne­lis ži­no, kad mums la­biau­siai rei­kia.

Ir, pa­sak D. Lu­ko­nai­čio, ne daik­tai, ne do­va­nos la­biau­siai šil­do: „Do­va­no­jant vien tik žais­lus, grei­tai pra­virk­si­me, nes per vi­so pa­sau­lio žais­lus ne­be­ga­lė­si­me per­lip­ti. Vai­kams lin­kiu tu­rė­ti svei­kus ma­mą ir tė­tį, vi­siems – san­tar­vės šei­mo­je ir kad žmo­nės da­ly­tų­si ne veid­mai­niš­ku ge­ru­mu.“

Svei­kin­da­mas ar­tė­jant gy­vy­bės at­ėji­mo ste­buk­lui, ku­ni­gas uk­mer­giš­kiams taip pat lin­ki, kad be­si­džiaug­da­mi at­si­nau­ji­nan­čiu mies­tu ma­ty­tų po­ten­cia­lą kur­ti to­liau, gal­vo­tų ne tik apie sa­ve, bet ir apie tuos, ku­rie ap­link mus.